j3bbb

Žolininkė

Silvija Gloden

 

Mano vardas Silvija. Ir jau šią minutę noriu Tave pakviesti į stebuklingąją Augalų karalystę…

 

Akimirkai žvilgtelėjus į ankstyvąją vaikystę prisimenu: valandų valandas galėjau apžiūrinėti augalus, vabaliukus, akmenukus, ir… žmones. Maniau, kad žmonėms reikia padėti… Kuo? Aš ir dabar nežinau. Ypač keisti man atrodė augalai. Į juos žiūrėdama galvodavau: kaip jie kvėpuoja? Kaip jie valgo? Kaip jie kalbasi? Kaip jie myli? Kaip jie miega?…  Kiek ūgtelėjusi norėjau būti Gamtininkė – daug metų. Kol viską uždengė kažkokia keista užuolaida, kurią vadiname gyvenimu. Baigiau keletą įvairių mokyklų, universitetų, ir mano studijos nebuvo tiesiogiai susijusios nei su gamta, nei su medicina.

 

Atgal, į Augalų karalystę mane pakvietė Kraujažolė – tai nutiko vaikščiojant paupiu, ir jau senokai: pries kokius 12 – 13 metų. Pirmiausia juos pradėjau  rinkti sau, artimiesiems, draugams. Tik gerokai vėliau pradėjau domėtis, kaip ir kur juos galima panaudoti kasdieniniame gyvenime – gydymui(si), maistui, kosmetikai, buityje. 2011 m. mano darbai žolynų srityje buvo įvertinti ir gavo Tautinio paveldo sertifikatą.

 

Augalai yra didžiulė dovana mums: gydytojai, draugai, artimieji, mylimieji. Jie yra mūsų namai ir mūsų šiluma žiemą. Jie yra mūsų rūbai ir daiktai, mūsų maistas.

 

Jie yra Stebuklas.

 

Nuoširdžiai ir vis daugiau gilinantis į augalus, jų gyvenimą, pradėjo vertis tikroji realybė: ta, kurios nematome plika akimi, bet kuri yra realesnė už regimą realybę. Tad į mano gyvenimą pradėjo ateiti ir kiti dalykai: pirmiausia atėjo Reiki, arba gydymas Gyvybine energija.

 

Tada pradėjau domėtis, kaip pasigaminti iš augalų kosmetiką, gydomuosiustepalus. Ir, manau, man tai pavyko.

 

Beveik lygiagrečiai su kremų pamokėle, Reiki ir kitų masažų mokymusi atėjo noras pažinti Taro kortas: įvaizdinių pasaulis man nebuvo svetimas, nes studijavau dailės terapiją (ŠU, magistras). O kortų vaizdų kalba ir yra ne kas kita kaip pasąmonės kalba mums apie mus pačius: ką tikrai jau žinome įvyksiant, tik nenorime arba negalime to pripažinti.

 

Po kelerių metų prisijungė Runos. Ilgą laiką jautųsi keistą švelnumą šiems senoviniams ženklams pagaliau galiu jas laikyti rankose, mokytis jas pažinti.

 

Esu rašanti. Nuo vaikystės. Pirmiausia man rašymas buvo tarsi emocinė iškrova, o dabar rašau tai, kas ateina iš Dangaus: keisti eilėraščiai – potyriai, pasakos – nepasakos, trumpos, gal net neegzistuojančių (o gal ir egzistuojančių) būtybių istorijos. Pastaruoju metu pradėjau aprašinėti įvairius kasdienius nutikimus, mintis. Svajoju tokią knygą paleisti į pasaulį: juk jeigu aš kažką išgyvenu, manau, kažkokią dalį išgyvenimų išgyvena ir kitos moterys. Ta knyga jau turi pavadinimą, ir yra auganti – tarsi kūdykis įsčiose.

 

Ir, kai randu laiko, piešiu, siuvinėju.

 

O labiausiai pamėgtas, neetatinis ir visiškai nematomas mano užsiėmimas yra jausti. Jausti aplinką, augalus, ir džiaugtis tyla bei ramybe, kurios gaubia mane.

O kartais jos atsiranda ir viduje…

 

Silvija   (8 699 83085)

zoleles@gmail.com

http://www.silvijoszolynai.doodlekit.com